Mokykloje lankėsi knygos „Labdarinė fėja“ autorius

  Gal ne kiekvienas moksleivis žino, kad rašytojai ir poetai gyvena ne tik didžiuosiuose miestuose (kažkur toli), bet kartais jie gyvena čia pat. Kovo 19-20 d. Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos skaitykloje vyko susitikimas su mūsų kraštiečiu, romano-pasakos „Labdarinė fėja“ autoriumi Remigijumi Žukausku. Bibliotekos vedėja Danutė Petkuvienė 8a, 8d, 8c, 7b klasių mokiniams pristatė kūrinio pagrindines veikėjas — Silviją, Barborą, Dalią — besimokančias vienuoliktoje klasėje vienoje Klaipėdos mokykloje. Kodėl „labdarinė“, kodėl fėja? Žodis „labdarinė“ mums asocijuojasi su padėvėtais drabužiais (ir daiktais) iš Vakarų, o fėja — mitinė, dažniausiai geroji burtininkė, padedanti nuskriaustiems (šiame romane tokia yra fėja Džulija). Kaip pasakojo pats autorius, kūrinyje norėjo parodyti socialinę atskirtį: Silvija ir Barbora — iš viskuo aprūpintų šeimų, o Dalia — vienišos mamos dukra, galinti tenkinti tik minimalius savo poreikius. Taigi merginos susitinka labdaryne, o nuskriaustiems dažniausiai į pagalbą ateina fėjos. Kūrinyje išryškėjusias blogybes — patyčias — nuslopina fėja Džulija. Viltinga merginų nesutarimų baigtis: „Atleidimo žavesys, atsiprašyme telpanti jėga — tikras magiškas blogio naikinimo ritualas, labai reikalingas ir žmonėms, ir ištisoms Žemės tautoms. Tas stebuklas dabar šioje klasėje buvo kaip ant delno. Mokytoja ašarotomis akimis pasižiūrėjo į fėjos Džulijos šypseną ir suprato, kad tai jos darbas...“. Patrauklu, kai šalia pasigendame fėjų, kurios kartais galėtų į žmonių santykius atnešti atsiprašymo ir atleidimo žavesį...

   Beje, ir pats rašytojas beveik prieš 40 metų baigė šią mokyklą. Viskas dabar pasikeitę neatpažįstamai. Štai jo knygos, dar kvepiančios spaustuvės dažais, atkeliavo į mokyklos biblioteką. Manau, bus skaitomos, apie jas bus kalbama. Štai Eva (8d) jau įpusėjo naująjį rašytojo kūrinį. Gal apie jį pakalbės ir su klasės draugais, ir su tėveliais. Juk Remigijus Žukauskas — mūsų kraštietis, pasirinkęs ne miesto šurmulį, o tylų Griežpelkių vienkiemį, kuriame ne tik rašo romanus, bet ir bitininkauja. Vadinasi, yra bičiulis — garbingas, teisingas, dosnus žmogus. Taip apie bičiulius galvojo mūsų senoliai. Tokiomis savybėmis pasižyminčių veikėjų ieškosime ir jo kūriniuose.

Birutė Mozurkevičienė,

„Šaltinio“ progimnazijos mokytoja

Rask mus Facebook'e