Gyvename besikeičiančių informacinių technologijų laikmetyje, bet prisilietimas prie knygos, jos šnarančių lapų yra labai šiltas, artimas ir labai brangus. Nedidelis laiko tarpas nuo Knygnešio dienos – kovo 16-osios iki balandžio 2-osios – Tarptautinės vaikų knygos dienos. Šioms datoms paminėti organizuojama nemažai priemonių ir visos jos skiriamos knygai, skaitymui populiarinti. Dvi datos ir dvi asmenybės. Jurgis Bielinis – Lietuvos knygnešys, tituluojamas knygnešių karaliumi ir Danijos poetas, rašytojas, garsus pasakininkas Hansas Christianas Andersenas. Per jų gimimo dienas skiriama daug dėmesio knygoms. Paminėjus Knygnešio dieną ir pasitinkant Tarptautinę vaikų knygos dieną, kalbinau Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekininkę Dalią Laucienę ir menų mokytoją Ingą Vagonę. Išsirutuliojo šiltas ir atviras pokalbis.
Reda Kiselytė.: Kokios buvo ankstesnės Knygnešio dienos tradicijos Jūsų bibliotekoje?
Dalia Laucienė.: Organizuojame spaudinių parodas, Knygnešio dienai skirtuose renginiuose dėkojame gimnazijos rėmėjams. Pernai gimnazistas vaidino knygnešį, ankstų rytą jis pasitiko einančius į gimnaziją, dalindamas kryžiažodžius, kurie buvo skirti Knygnešio dienai. Rinkome teisingus atsakymus, sveikinome nugalėtojus. Organizuota priemonė įgavo netradicinį atspalvį.
Reda Kiselytė.: Ką gimnazistams reiškia skaitymas?
Dalia Laucienė.: Gimnazistai bibliotekoje dieną pradeda skaitydami naujienas spaudoje, susipažįsta su naujais knygų autoriais, kūriniais, interneto platybėmis. Skaitymas – prasmingai praleistas laikas gimnazijos bibliotekoje.
Reda Kiselytė.: Ar pasiteisina bibliotekoje netradicinių priemonių organizavimas?
Dalia Laucienė.: Taip, pasiteisina. Kiekvieną dieną gimnazistai bibliotekoje jaučiasi, tarsi namuose, o netradicinės priemonės tik dar labiau paįvairina kasdienybę.
Reda Kiselytė.: Kas liko nepasakyta?
Dalia Laucienė.: Mums visiems reikia nuolat tobulėti, mokytis. Stengiuosi gimnazijos bibliotekoje sukurti tokią aplinką, kurioje moksleiviams būtų labai gera...
Reda Kiselytė.: Ar šių dienų jauni žmonės myli meną?
Inga Vagonė.: Džiaugiuosi, kad tenka dirbti su gimnazistais ir matyti kokie jie atsakingi, brandūs ir domisi įvairiomis meno kryptimis. Manau, kad jie myli meną, nes jų įvairiomis technikomis sukurti kūrybiniai darbai yra pilni jaunatviškos energijos, ieškojimų, kruopštaus ir atsakingo darbo. Tokius darbus norisi parodyti kitiems - jau ne pirmą kartą organizuoju mokinių piešinių parodas – tiek bendras, tiek personalines, siunčiu piešinius konkursams, įrėmintus darbus nuo gimnazistų dovanojome įžymiems kraštiečiams.
Reda Kiselytė.: Kodėl sugalvojote organizuoti edukaciją „Maža knygelė – didelės paslaptys“ ?
Inga Vagonė.: Mūsų vartotojiškoje visuomenėje rankų darbas beveik išstumtas. O man patinka kruopštūs darbai su popieriumi, audiniu. Ne taip seniai užsimaniau išmokti įrišti knygelę. Bet tokią visiškai mažytę, kokių 3cm dydžio. Internete radau nemažai informacijos. Reikėjo daug kruopštumo ir kantrybės, bet man pavyko. Savo patyrimais norėjosi pasidalinti su kitais. Nusprendžiau, kad ši edukacija atitinka temą ir galės papildyti Knygnešio dienos paminėjimą mokykloje.
Reda Kiselytė.: Ar renginio dalyviai patenkinti organizuota priemone? Kokia išliekamoji edukacijos reikšmė?
Inga Vagonė.: Edukacijoje dalyvavę gimnazistės (vaikinai ko gero neišdrįso priimti iššūkio) džiaugėsi, kad ne tik sukūrė savo individualią knygelę, bet jaukiai praleido laiką, sužinojo daugiau informacijos apie knygnešius. Kalbėjomės, ką joms apskritai reiškia knyga – kokias knygas skaito, kokie autoriai labiausiai patinka. Mokykloje tokių neformalių pašnekesių reta, todėl merginos džiaugėsi, kad nusprendė dalyvauti edukacijoje ir skatino organizuoti kažką panašaus ir ateityje.
Reda Kiselytė.: Kas liko nepasakyta?
Inga Vagonė.: Duoti – tai vienintelis būdas pripildyti savo ir kitų gyvenimą tikro džiaugsmo, gyvybės ir prasmės.
Reda Kiselytė.: Stabtelėjome tik akimirką, pasišnekučiavome. Tas pokalbis įnešė šviesos, padovanojo šiltą bendrystės jausmą ir paskleidė žinią apie knygos reikšmę jauniems žmonėms. Mus valdo informacinės technologijos, bet pačius giliausius įrašus mūsų širdyje palieka šnarantys knygos lapai, o pačių pasigaminta miniatiūrinė knygelė – dvigubas džiaugsmas. Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Reda Kiselytė, Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekos vedėja